Kai mediena dega, ji išskiria dujas, ir iš tikrųjų dega būtent tos dujos, o ne pati mediena.
Kai kurios iš šių dujų dega lengvai ir visiškai, o kitos sudega tik iš dalies, palikdamos dūmų ir suodžių.
Tie erzinantys dūmai turi daug teršalų, bet ir energijos.
Atviroje ugnyje ir daugumoje malkinių krosnelių tie dūmai išlekia į orą ar kaminą, o jums lieka tik dalis šilumos, kurią gali duoti mediena.
Jei galėtume išlaikyti daugiau šilumos ugnyje ir pridėti deguonies, ji sudegtų visiškai.
Raketinė krosnelė būtent tai ir daro, o su mūsų patobulinimais pasiekiame gerokai daugiau nei 98 % degimo efektyvumą. Šiluminis efektyvumas – kokia medienos energijos dalis virsta šiluma jūsų patalpoje – yra 80.6 % Gamera 7 ir 75.4 % Tiny 3 modeliui (tyrė SGS)
Norite sužinoti techninių detalių?
Iš ko sudaryta medžio sausa ir negyva mediena kaip kuras?
Medyje kiekviena materiali medžiaga sudaryta iš atomų, išsidėsčiusių molekulėse, kurios savo ruožtu formuoja įvairių audinių ląsteles. Maždaug 40–45 % medienos sudaro celiuliozė, 23–32 % – hemiceliuliozė, 15–25 % – ligninas, kelis procentus – vanduo ir įvairios medžiagos, kurias trumpumo ir paprastumo dėlei vadinsime „kitomis“.
Celiuliozė yra kristalinis nešakotas biopolimeras, bekvapis ir beskonis, netirpus vandenyje, sudarytas iš anglies, vandenilio ir deguonies. Hemiceliuliozė – tai bet kuri heteropolimerų grupės medžiaga; skirtingai nei celiuliozė, ji amorfinė, jos grandinės šakotos ir sudaro silpną struktūrą.
Ligninas yra sudėtingas polimeras, sudarytas iš aromatinių alkoholių, vadinamų monolignoliais. Tai gausiausias pasaulyje polimeras po celiuliozės. Būtent ligninas suteikia kiekvienam medžiui būdingų savybių – tvirtumą ir standumą. Jo struktūra neįprasta – labai šakota ir nevienalytė. Dėl lignino kiekvienas žolės stiebelis, kiekvienas krūmas ir apskritai kiekvienas augalas stovi status ir atlaiko vėją.
O dabar apie degimo temperatūrą ir šilumą, liepsną bei šviesą:
Kad geriau suprastume degimą, reikia žinoti, kas yra temperatūra. Temperatūra – tai medžiagą sudarančių atomų ir molekulių judėjimo laipsnio matas. Teoriškai ji gali kisti nuo nulio iki begalybės. Tačiau iš tikrųjų absoliutaus nulio pasiekti neįmanoma, jis egzistuoja tik mokslininkų vaizduotėje. Absoliutus nulis reiškia visišką judėjimo nebuvimą. Tokia būsena prieštarauja gyvybės ir energijos prigimčiai.
Todėl pradėjus šildyti medžiagą, ją sudarančios dalelės pradeda sparčiau šokti. Šildyti reiškia perduoti energiją.
Šilumą trumpumo dėlei vadiname šiluma. Šiluma išsiskiria, pavyzdžiui, degant malkoms, bet ne tik.
Degimas yra greita medžiagos, kurią trumpumo dėlei vadinsime kuru, oksidacija, kurios metu išsiskiria šiluma, šviesa ir pradinių medžiagų mišinys – daugiausia kietosios dalelės, dujos ir vanduo.
Kiekviena medžiaga turi kritinę temperatūrą, kurią pasiekus prasideda degimas. Kai yra pakankamai kuro, deguonies ir reikiama temperatūra, degimas gali prasidėti.
Grįžkime prie medžio ir mintyse sukurkime ugnį. Čia sukrautos plonos ir storos šakos – tai mūsų kuras, aplink mus pilna deguonies, kurį kvėpuojame kiekvienu įkvėpimu. Dabar tereikia kai kurių šakų temperatūrą pakelti iki kritinės energijos. Galite šiek tiek patrinti, o galite tiesiog panaudoti šilumos šaltinį, pavyzdžiui, žiebtuvėlį. Energijos šaltinis ima spartinti statybinių dalelių šokį, jų judesiai stiprėja, prasideda irimo procesas. Judesiai tokie stiprūs, kad įveikia jėgas, laikančias atomus molekulėse ir molekules ląstelėse. Viskas virpa ir vibruoja! Palaipsniui celiuliozė ir ligninas pradeda irti, ilgos grandinės byra, matome dūmus – smulkius medienos gabalėlius ore. Temperatūrai kylant dar labiau, judėjimas tampa dar stipresnis, aplink atsiranda dujų (atminkite lignino alkoholius) ir štai – turime savo kuro mišinį: dūmų daleles, sumaišytas su įvairiais dujiniais angliavandeniliais. Visa tai susidarė skylant celiuliozei ir ligninui, bet degimo dar nėra. Degimui pirmauja celiuliozės ir lignino skilimas ir dujinimas (pirolizė). Dabar šių dujų molekulės vis dažniau susiduria su laisvu oro deguonimi, kol vienu momentu smūgiai tampa tokie galingi, kad deguonis įsiterpia į dujų molekulę, prisijungia prie jos dalies ir ją suskaldo, ji sprogsta – bumas! Degimas prasidėjo. Skeveldrų sklidimo energija – tai, ką vadiname šiluma, ir ne tik!
Reakcija spartėja: kiekviena oksiduota molekulė skyla, išskiria energiją ir dalį jos perduoda kitoms molekulėms. Procesas tampa toks intensyvus, kad aplink pradeda atsirasti liepsnų šviesa. Atomai ir molekulės smarkiai susiduria vienas su kitu, didindami savo vidinę energiją, kuri po akimirkos išsiskiria šviesos pavidalu. Infraraudonąja, regimąja ir net ultravioletine. Šviesa taip pat spinduliuoja. Ypač infraraudonoji. Kuo aukštesnė temperatūra, tuo ryškesnės liepsnos.
Šviesa taip pat yra dalis degimo metu išsiskiriančios šiluminės energijos. Ji vadinama spinduliuote.
Ugnyje matomos liepsnos. Jas skleidžia karštos dujos ir dalelės.
Kas yra krosnelės?
Krosnelės – tai įrenginiai, kurie, deginant kurą, skleidžia šilumą ir tarnauja įvairiems tikslams bei poreikiams. Kiekvienos krosnelės efektyvumą daugiausia lemia du dalykai – pirma, kaip visiškai sudega kuras, ir, antra, kiek šilumos lieka panaudojama.
Neefektyviausia degimo forma – atvira ugnis. Todėl pirmiausia išrado krosneles. Šiais laikais visoms krosnelėms ir židiniams, kad gerai veiktų, reikia kamino. Kaminas išveda išmetamąsias dujas ir nesudegusias dūmų daleles iš jūsų namų. Taip pat kaminas sukuria šildytuvo „trauką“ ir įtraukia orą, taip į degimo kamerą patenka deguonis.
Kamino trauka priklauso nuo jo aukščio ir temperatūrų skirtumo tarp išmetamųjų dujų ir aplinkos oro. Svarbus veiksnys – kamino skerspjūvis. Populiariausio mūsų dūmtraukio vamzdžio skersmuo – 13 cm. Todėl mažiausias kamino skerspjūvis turi būti 13 cm. Iš tikrųjų kaminas gali turėti kelis dūmtakius, todėl vienas kaminas gali aptarnauti kelias krosneles, bet kiekvienai reikia atskiro dūmtakio su atitinkamu skerspjūviu.
Susiaurėjimai, staigūs posūkiai ir net šiurkštūs paviršiai trikdo dujų judėjimą.
Kaminas turi būti išvedamas taip, kad būtų aukščiausia stogo dalis, ne arti aukštų kalvų ar pastatų, nes vėjas, pro juos praeidamas, sukuria skirtingo slėgio zonas, kurios veikia kamino darbą.
Antra, reikalinga gera izoliacija, kad kaminas išliktų šiltas – tada jis veiksmingiau palaiko išmetamųjų dujų kilimą. Jei kaminas šaltas, dujos, judėdamos vėsioje aplinkoje, susitraukia, pasidaro sunkesnės ir krenta žemyn. Taip pat susidaro sąlygos kondensatui.
Taigi kaminai yra neatskiriama krosnelės dalis. Ir jiems reikia priežiūros. Juos būtina valyti. Bet kodėl? Idealiai degant lieka tik vanduo ir anglies dioksidas. Tačiau taip niekur nėra. Net vidaus degimo variklis išmeta dūmus ir degimo dujas, nors tai gana sudėtingi įrenginiai ir dirba su gerai išvalytu kuru.
Daugumoje krosnelių degimo efektyvumas žemas, tai reiškia, kad sudega tik nedidelė kuro dalis. Likusi dalis – išmetamųjų dujų, nesudegusių dujų, dūmų dalelių, pelenų ir vandens garų mišinys – keliauja kaminu ir patenka į atmosferą. Keliaudamos kaminu, dūmų ir pelenų dalelės, padedamos karščio, drėgmės ir dujų, sulimpa ir prilimpa prie jo sienelių. Šie sluoksniai mažina veiksmingą kamino skerspjūvį ir trukdo dujų judėjimui, o krosnelė dažniausiai pradeda dūmyti atgal į patalpą. Tokios nuosėdos atsiranda ir dūmtraukiuose (vamzdžiuose).
Traukai krosnelėje palaikyti reikia nuolat išleisti karštas dujas pro kaminą. Tai antrasis veiksnys, lemiantis visos krosnelės efektyvumą. Pirma, apie 50–70 % kuro virsta šiluma, ir, antra, tik dalis šios šilumos yra panaudojama. Likusi dalis lieka kamine.
Pagrindiniai raketinės krosnelės privalumai.
Dabar, kai šiek tiek apšvietėme krosnelę ir degimą, bus lengviau suprasti, kaip ji veikia ir kodėl raketinė krosnelė yra efektyvesnė.
Žemiau esančiame paveikslėlyje parodyta tokios krosnelės schematinė sandara. Krosnelės pagrindas pagamintas iš ugniai atsparios ir izoliuojančios medžiagos, savo forma primenančios raidę J. Kaip matyti paveikslėlyje, šakos dedamos į trumpą vertikalią dalį, ugnis dega horizontalioje degimo kameroje, o dujos ir dūmai keliauja per centrinį kaminą, tada patenka į erdvę, kurią riboja cilindrinis metalinis korpusas, ir išleidžiami į dūmtraukio vamzdį bei kaminą. Nieko sudėtingo, tiesa? Kas tada krosnelę daro efektyvesnę? Iš esmės du dalykai.
Schema
Pirmiausia pažvelkime į centrinį kaminą. Kaip jau minėta, šis korpusas pagamintas iš karščiui atsparios ir šilumą izoliuojančios medžiagos. Taigi jis atlaiko aukštas temperatūras, bet prastai praleidžia šilumą. Maža šilumos laidumo vertė yra svarbi. Dėl šios savybės pagrindinis kaminas įkaista iki aukštos temperatūros – apie 800–1000 laipsnių. Tai įvyksta ne iš karto, kaip uždegus krosnelę. Priklausomai nuo degimo intensyvumo, čia reikia apie 20–30 minučių, kad centrinis kaminas gerai įkaistų. Kai tai įvyksta, sakome, kad krosnelė veikia „raketiniu“ režimu.
O dabar žengkime žingsnį atgal prie įsivaizduojamos užsidegusios ugnies. Įsivaizduokime, kad degimas prasidėjo, centrinis kaminas įšilo ir krosnelė veikia. Kas čia vyksta kitaip nei įprastoje krosnelėje? Dega taip – sudegusių ir nesudegusių dujų, dūmų ir vandens garų mišinys, susidaręs horizontalioje degimo kameroje deginant medžiagą, praeina per karštą centrinį kaminą, susiliečia su įkaitusiomis sienelėmis, o tai, kas horizontalioje kameroje nesudegė, sudega čia. Tai reiškia, kad kuo aukštesnis centrinis kaminas, tuo geriau degsime. Tai vadinama antriniu degimu. Medžiagos, iš kurios pagamintas centrinis kaminas, dalelės (atomai) virpa labai intensyviai, bet lieka savo vietoje, medžiaga nesuyra. Todėl sakoma, kad ji atspari karščiui. Dujų mišinio molekulės, priartėjusios prie sienelių, gauna papildomos energijos, pagreitina judėjimą ir, susilietusios su deguonimi, dega, išskirdamos šilumą; dalis jos išeina pro kaminą, o kita dalis palaiko jo temperatūrą. Štai tokia centrinio kamino paskirtis. Tai labai svarbus elementas, kuris kartu su horizontalia degimo kamera yra raketinės krosnelės širdis.
Dar vienas įdomus raketinių krosnelių konstrukcijos nulemtas reiškinys – trauka. Raketinė krosnelė pati sukuria trauką. Tai reiškia, kad ji gali veikti ir be kamino! Tiesiog išveskite dūmtraukį pro langą – ir viskas. Vis dėlto kaminas padeda jos efektyvumui ir galiai. Kaip veikia savaiminė, „raketinė“ trauka? Karštas dujų mišinys, išėjęs iš centrinio kamino, patenka į tarpą tarp jo ir cilindrinio apvalkalo ir atvėsta. Taip yra todėl, kad metalinis cilindrinis korpusas liečiasi su aplinkos oru, kurio temperatūra, tarkime, apie 22 laipsnius, o iš pagrindinio kamino išeinančių dujų temperatūra viršija 400 laipsnių. Atvėsusios dujos susitraukia, o slėgis erdvėje aplink kaminą nukrinta – susidaro vakuumas, per kurį krosnelė „įsiurbia“ orą pro degimo kameros angą. Todėl svarbu, kad išorinis korpusas būtų sandarus.
Raketinė trauka – didelis privalumas. Ji leidžia pasisavinti maksimalų degimo metu išsiskiriančios šilumos kiekį. Tai daroma leidžiant išmetamąsias dujas pro pakankamai ilgus dūmtraukio vamzdžius, kurie veikia kaip šilumokaičiai. Svarbu paminėti, kad raketinės krosnelės traukos reguliuoti sklende dūmtraukio vamzdyje negalima. Taip yra todėl, kad „raketinė“ trauka „stumia“ dujas, o jei joms kelyje pastatysime kliūtį, jos pradės veržtis pro vamzdžių jungtis ir patektų į patalpą.
Dirbant su raketine krosnele yra savų subtilybių. Čia visada turime tobulą degimą. Tačiau net automobilių varikliai kartais išmeta dūmus. Optimalus degimas pasiekiamas esant optimaliam šilumos, kuro ir deguonies santykiui.
Raketinė krosnelė leidžia mėgautis pusiau atvira ugnimi, greitai ir lengvai užsidega bei geriau leidžia valdyti degimo intensyvumą.